Monetiškasis dermatitas (numulinė egzema) – tai odos liga, pasireiškianti niežtinčiais, apvaliais, 1-5 cm dydžio pleiskanojančiais bėrimais galūnių ir liemens odoje. Bėrimų forma panaši į monetą, todėl ši liga ir gavo tokį pavadinimą. Ja serga tiek vaikai, tiek suaugę. Liga dažniau nustatoma tiems, kas turi sausą odą bei polinkį į alergijas. Kai kuriems, sergantiems atopiniu dermatitu, taip pat gali pasireikšti monetiškojo dermatito bėrimai.
Ligos atsiradimą provokuoja odos traumos (vabzdžio įkandimas, nukąsymas), lėtinės infekcijos (dantų kariesas, sinusitas, lėtinės šlapimo takų infekcijos), medikamentai. Monetiškasis dermatitas gydomas panašiai, kaip ir kitos egzemos – šalinama provokuojanti priežastis, kūno oda tepama drėkinamaisiais kremais, bėrimai tepami vietinio poveikio priešuždegiminiais vaistais (gliukokortikosteroidais, kalcineurino inhibitoriais), esant antrinei infekcijai reikalingi antiseptikai, antibiotikai. Jei bėrimai išplitę – reikalingas gydymas fototerapija ar geriami vaistai.
Kontaktinis dermatitas – tai odos uždegimas, atsiradęs po kontakto su dirginančia ar alergizuojančia medžiaga. Pagal tai, kokio tipo uždegimas sukeliamas, kontaktinis dermatitas skirstomas į alerginį kontaktinį dermatitą ir iritacinį kontaktinį dermatitą.
Iritacinis kontaktinis dermatitas
Tai dažniausia dermatito forma, sudaro apie 80 procentų visų kontaktinio dermatito atvejų. Jo metu bėrimai atsiranda dėl tiesioginio dirginančio medžiagos poveikio odai. Pavyzdžiui – dažnai plaunant odą su muilu ar naudojant dezinfekcinius skysčius, rankų odoje atsiranda iritacinio dermatito bėrimas: paraudimas, pūslelės, šašeliai, šerpetojimas, pleiskanojimas. Bėrimas atsiranda tik toje vietoje, kur buvo kontaktas, neišplinta už jo ribų, o nutraukus dirginančio veiksnio veikimą – pasveikstama.
Alerginis kontaktinis dermatitas
Rečiau nustatoma dermatito forma. Jo metu bėrimas atsiranda dėl alerginės reakcijos į tam tikrą medžiagą. Bėrimas atsiranda ne iš karto, o po antro kontakto su alergenu (oda sensibilizuojasi). Bėrimas panašus į iritacinio kontaktinio dermatito bėrimus – paraudimas, patinimas, šašeliai, pleiskanojimas, bet gali būti išplitęs, beriama ne tik ten, kur buvo kontaktas, bet ir kitose vietose. Dažniausiai nustatoma alergija metalams (ypač nikeliui), dažams, kvapams ir/ar emulsikliams. Alerginio kontaktinio dermatito diagnozė patvirtinama alerginiais testais, dažniausiai atliekami odos lopo testai.
Kontaktinio dermatito gydyme svarbu išsiaiškinti sukeliantį veiksnį ir jį pašalinti, mažinti uždegimą tam skirtais vaistais. Sunkiais ir išplitusiais atvejais reikia sisteminio gydymo ir/ar fototerapijos.
Bėrimai dažnai lokalizuojasi riešų ir plaštakų paviršiuose. Dažniau būna suaugusiems, sirgusiems atopiniu dermatitu vaikystėje. Taip pat dirbantiems darbą, kurio metu dirginama ar traumuojama plaštakų oda, pavyzdžiui – valytojai, automechanikai, kirpėjai, virėjai ir manikiūro meistrai. Bėrimai paūmėja šaltuoju metų laiku, dažnai plaunant rankas, nuo cheminių medžiagų. Sergantiems rankų egzema rekomenduojama atlikti alerginius tyrimus (odos lopo testus, odos dūrio mėginius), nes dalis sergančiųjų gali būti alergiški aplinkoje esančioms medžiagoms. Gydyme svarbus reguliarus drėkinamųjų kremų naudojimas, dirginančių, provokuojančių medžiagų vengimas ir vaistai, mažinantys uždegimą, kai bėrimai paūmėja. Sunkiais atvejais skiriamas gydymas fototerapija ar sisteminiais vaistais.
Patarimai sergantiems rankų egzema:
- Rankas plauti drungnu vandeniu su švelniu muilu (rekomenduojamas neutralus ar artimo odai pH muilas, pH 7-5,5), po to kruopščiai nusausinti
- Rankų odą drėkinamaisiais kremais tepti reguliariai, kelis kartus per dieną. Prioritetas – daug lipidų turintys emolientai (riebūs, tepalai)
- Visada mūvėti šiltas pirštines einant į lauką šaltuoju metų laiku
- Prieš pradedant drėgną darbą, dirbant namų ruošos darbus, plaunant indus ir pan. mūvėti apsaugines pirštines
- Nors pirštinės apsaugo nuo dirgiklių ir alergenų, netinkamas arba per ilgas jų mūvėjimas gali pabloginti egzemos simptomus, todėl jas mūvėti tik esant būtinybei ir tiek, kiek reikia, kiek įmanoma trumpiau
- Apsauginės pirštinės turi būti vientisos, švarios, jų vidus turi būti sausas
- Kai apsauginės pirštinės mūvimos >10 min, po jomis užsimauti medvilnines pirštines. Medvilnines pirštines būtina keisti iš karto joms sudrėkus
- Darbo vietoje nedėvėti papuošalų, ypač žiedų, nes egzema dažnai prasideda pirštų odos srityje po žiedu
Dishidrotinė egzema – tam tikra lėtinė egzemos forma, dažniausiai pažeidžianti plaštakas ir pėdas. Būdingos intensyviai niežtinčios, vandeningos pūslytės pirštų šonuose, delnų ir padų srityje. Joms susiliejus gali susidaryti pūslės, kurioms sutrūkus atsiranda erozijos, šašai. Gyjant pleiskanoja. Ligai kartojantis pažeista oda sustorėja, apragėja, gali atsirasti gilių skausmingų įtrūkimų. Dažniausiai atsiranda 20-40 metų žmonės, moterims dažniau nei vyrams, ypač vaikystėje sirgusioms atopiniu dermatitu. Bėrimus provokuoja stresas, rūkymas, vanduo, muilas, plovikliai, tirpikliai, rūgštys/šarmai, alergija metalams, konservantams ir kt. medžiagoms, karštis ir prakaitavimas, todėl paūmėjimai dažnesni vasarą ir pavasarį. Gydoma emolientais ir priešuždegiminiais vaistais, taip pat svarbu vengti provokuojančių veiksnių. Sunkiais atvejais skiriamas gydymas fototerapija ar sisteminiais vaistais.
Stazinis dermatitas – gana dažnai sutinkama apatinių galūnių odos uždegiminė liga, dažniausiai pasireiškianti vyresnio amžiaus žmonėms dėl lėtinio venų nepakankamumo. Taip pat liga yra susijusi su kojų venų varikoze, kojų edema, hiperpigmentacija ir opomis.
Kiti lėtinio venų nepakankamumo rizikos veiksniai yra moteriška lytis, venų ligos šeimoje, stovimas darbas, nutukimas, buvusi giliųjų venų trombozė. Būklę sunkina arterinė hipertenzija ir širdies nepakankamumas.
Stazinis dermatito simptomai atsiranda nuolatinio kojų tinimo fone. Pagrindiniai požymiai:
- odos paraudimas, pleiskanojimas, sustorėjimas, niežėjimas, rusvos spalvos dėmės (hiperpigmentacija);
- esant paūmėjimo fazei, gali atsirasti šlapiavimas, pūslelės, šašai;
- dažnai matomi ir kiti venų nepakankamumo požymiai – varikoziniai mazgai, limfedema, opos, celiulitas ir atrofiniai pokyčiai.
Ilgai negydant ar gydant netinkamai, stazinis dermatitas gali komplikuotis bakterine infekcija (dažniausiai sukelta auksinio stafilokoko, impetigo, rože ar celiulitu), grybeline infekcija, trofinėmis opomis ar kontaktine alergija, dažniausiai pleistrams, vietinio poveikio antibiotikams ir dezinfekcinėms medžiagoms, Peru balzamui ir/ar lanolinui.
Stazinio dermatito gydymas yra kompleksinis procesas, kurį sudaro:
- lėtinio kojų venų nepakankamumo gydymas ir opų prevencija (pakelta kojų padėtis, fizinis aktyvumas, nutukimo gydymas, kompresinė terapija (specialiomis kojinėmis), medikamentinis gydymas venotonikais, chirurginis gydymas);
- odos sausumo, niežėjimo ir uždegimo mažinimas. Rekomenduojama naudoti švelnius prausiklius, kurių sudėtyje nėra muilų ir kitų agresyvių medžiagų, tepti odą neutralios sudėties drėkinančiais kremais (emolientais), kurie odos paviršiuje sudaro apsauginę plėvelę, neleidžia jai išsausėti bei mažina niežėjimą. Esant ūmiai ligos fazei, skiriami kortikosteroidų tepalai, drėgni pavilgai (šlapiuojantiems bėrimams). Prisidėjus bakterinei infekcijai, pradedamas antibakterinis gydymas.
Seborėjinis dermatitas – gana dažna, lėtinė, uždegiminė odos liga, kuriai būdingi dažniausiai niežtintys, gelsvomis, riebiomis pleiskanomis padengti rausvos spalvos bėrimai daug riebalų liaukų turinčiose (seborėjinėse) kūno vietose. Įprastai bėrimai vargina galvos plaukuotoje dalyje, ypač palei priekinę plaukų augimo liniją, antakių, nosies sparnelių, nazolabialinių raukšlių, krūtinės, bambos, nugaros srityse, ausų landose, kiek rečiau pažastų ir kirkšnių srityse.
Išskiriamos dvi seborėjinio dermatito rūšys: kūdikių ir suaugusiųjų.
Manoma, kad suaugusiųjų seborėjinis dermatitas yra uždegiminė reakcija, susijusi su Malassezia grybelio (Malassezia furfur, dar vadinama Pityrosporum ovale) augimu. Šis grybelis yra normalios odos mikrofloros dalis, tačiau dėl nežinomos priežasties kai kuriems žmonėms sukelia seborėjinį dermatitą.
Seborėjinis dermatitas nėra užkrečiamas ar susijęs su dieta, tačiau ligos simptomus gali provokuoti ir pasunkinti psichologinis stresas, nuovargis, sezono pasikeitimas (ypač ruduo ir žiema) ir bendras sveikatos pablogėjimas. Ypač linkę į šį dermatitą žmonės, turintys imunodeficitą (ypač užsikrėtę ŽIV), gausiai vartojantys alkoholį ir turintys neurologinių sutrikimų, tokių kaip Parkinsono liga, depresija ar po insulto.
Seborėjinio dermatito pilnai išgydyti neįmanoma, tačiau galima ligos simptomus sukontroliuoti. Sergant seborėjiniu dermatitu, reikėtų rinktis specialius dermatologinius prausiklius, kremus bei šampūnus, kurių pakuotės yra žymimos DS raidėmis. Tokių priemonių sudėtyje esančios veikliosios medžiagos pasižymi odą raminančiu, priešuždegiminiu, priešgrybeliniu ir pleiskanojimą mažinančiu poveikiu. Kadangi liga yra linkusi kartotis, labai svarbus palaikomasis gydymas (pvz. 1-2 k/sav.) tada, kai nėra simptomų. Sunkesniais ir/ar išplitusios ligos atvejais gali būti naudojami vietiniai kortikosteroidai ir sisteminiai priešgrybeliniai vaistai.
Kūdikių seborėjinis dermatitas – dažna kūdikių odos liga, kurią sąlygoja iš motinos kraujo gauti hormonai. Dažniausiai simptomai pasireiškia iki 3 mėnesių amžiaus ir išnyksta per 6–12 mėnesių. Būdingiausias bruožas – gelsvų, riebių pleiskanų luobas mažylio viršugalvyje. Rečiau paveikiami antakiai, kakta, smilkiniai, raukšlės aplink nosį ir užausiai. Paprastai bėrimų neniežti, jie labai riboti ir nereikalauja specialaus gydymo. Nedidelę pleiskanų luobelę galima nesunkiai panaikinti tankiomis šukomis, prieš tai ją sutepus riebiu kremu, aliejumi ar vazelinu. Tačiau jeigu odą niežti, ji smarkiai pleiskanoja, o po luobu vystosi uždegimas (oda rausta) turėtų būti skiriami specialūs gydomieji šampūnai, prausikliai ir vietiniai priešuždegiminiai vaistai (kortikosteroidai, kalcineurino inhibitoriai).
Vokų egzema dažniausiai pasireiškia žmonėms, turintiems polinkį sirgti alerginėmis ligomis (alerginis kontaktinis dermatitas, alerginis rinokonjuktyvitas („šienligė“), alerginė bronchinė astma), ir tiems, kurie turi sausą odą, sirgę ar serga atopiniu dermatitu, kontaktiniu dermatitu ar kitais dermatitais. Bėrimai vokų odoje gali atsirasti ir sergant tokiomis odos ligomis, kaip žvynelinė ar seborėjinis dermatitas. Taip pat tiems, kurie dažnai turi kontaktą su įvairiomis cheminėmis medžiagomis (kirpėjai, manikiūro meistrai, mechanikai, medikai, odontologai, farmacininkai ir pan).
Kontaktinį dermatitą gali sukelti alergizuojančios medžiagos (alerginis kontaktinis dermatitas) arba medžiagos, tiesiogiai dirginančios vokų odą (iritacinis kontaktinis dermatitas).
Alerginio kontaktinio dermatito bėrimų priežastis gali būti makiažo priemonės, naudojami prausikliai, šampūnas ar kitos odos priežiūros priemonės, taip pat plaukų, antakių, blakstienų dažai ar kitos procedūros, kur naudojamos cheminės medžiagos. Pradedant naudoti naują kosmetiką rekomenduojama iš pradžių ją išbandyti, patepant nedidelį odos plotą ir vieną dieną pastebėti ar toje vietoje neatsiranda bėrimas, paraudimas ar perštėjimas. Iritacinį vokų dermatitą dažniau sukelia dulkės, akių traumavimas, trynimas ar oro pokyčiai, tokie kaip vėjas, šaltis. Jei vokų egzema sukelta dirginančių medžiagų, ji atsiranda tik tose vietose, kur buvo traumuota, o jei žmogus yra alergiškas, bėrimai atsiranda ne tik kontakto vietoje, bet gali išplisti ir į kitas odos vietas.
Gydytojas gali rekomenduoti Jums atlikti alerginius testus, siekdamas įvertinti, ar odos uždegimas yra alerginės kilmės.
Vokų oda yra plona, joje gausus kraujagyslių tinklas, mažai poodinio audinio, o tai lemia, kad ji jautresnė ir greitai sudirgsta. Pagrindiniai vokų egzemos požymiai yra niežėjimas, patinimas, paraudimas ir pleiskanojimas, sunkesniais atvejais gali susidaryti skausmingų įtrūkimų. Vokų dermatitas paprastai pažeidžia abi akis, nors retais atvejais gali būti matomas ir vienoje.
Atsiradus vokų egzemos bėrimams yra skiriami uždegimą mažinantys vaistai – gliukokortikosteroidai (trumpas, kelių dienų gydymo kursas) ir/arba kalcineurino inhibitoriai (esant reikalui galima tepti ilgiau), niežėjimą mažina antihistamininiai vaistai, kartais sunkiais atvejais reikalingas sisteminis gydymas. Paūmėjus egzemai gali padėti vėsūs kompresai, pavyzdžiui, su juoda ar ramunėlių arbata (jei žmogus nėra alergiškas), taip pat reikia nepamiršti ir odą drėkinti, ypač atsiradus sausumui ir pleiskanojimui. Drėkinimui rekomenduojama rinktis kremus, skirtus specialiai šiai sričiai ir turinčius kuo mažiau sudėtinių dalių. Jei yra nustatyta alergija (sensibilizacija) kuriai nors cheminei medžiagai ar medžiagoms, jų namų ar darbo aplinkoje neturi būti (kosmetika, kremai, valikliai ir pan.). Odą gali nuraminti ir neriebūs kremai su cinku.